Gal dėl to, kad ji – kaip geras filmas. Niekaip negalėjau atitraukti akių, pražiopsoti nė vieno kadro, negalėjau praleisti nė vieno žodžio. Viskas buvo svarbu: kaip vyrai plaukia audroje ir štilyje, kaip jie priimami Pasaulio lietuvių, kaip vidury bekraščių vandenynų susitinka… patys su Savimi.
Nuotykiai, psichologija, gyvenimo filosofija, santykiai – viskas, iš ko susideda mūsų gyvenimas. Patyriau įtampą. Verkiau. Juokiausi.
Į klausimą “Kurių velnių jie leidžiasi į tokią riziką?” knygoje man atsakė Pauliaus Mama: “Audra pakelia bangas, bet juk tai tik paviršius. Gelmė lieka rami”. Ar ne tos ramios ir be galo išmintingos gelmės – savo vidinės savasties bei tvirtumo – ieškome kiekvienas savyje?
Ačiū, Kapitone.