Gavusi knygą Kalėdų proga dovanų, į šalį atidėjau prieš tai pradėtą skaityti knygą, ir kol baigiau šią- prie anos nė nenorėjau grįžti.
Todėl, kad joje sudėta TIEK tikėjimo kiekvieno iš plaukusių, ir visos komandos bendrai – savo svajone;
Todėl, kad skaitydama suprantu, kokių, daug MAŽIAU svarbesnių sprendimų nepriėmiau tik dėl baimės, kad nepasiseks… kai tuo tarpu vyrai ne minties neprileido minties apie tokią galimybę, pasiryžę plaukti net ir žinodami, kad tikrai neišvengs audrų;
Todėl, kad skaitydama suvokiau, koks stiprus LIETUVYBĖS jausmas vienija visus mus – išsibarsčiusius ir likusius čia.
Todėl, kad labai aiškiai supranti, kad tai, ko negali vienas- būtinai gali KOMANDA. Tereikia pasitikėti vienas kitu.
ir, atrodo, čia tobulai tiktų Mamontovo dainos žodžiai „nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali…”
ir JIE tikrai tą gali…
Svajoju, kad šią knygą perskaitytų visi visi mano draugai, artmieji ir pažįstami, ypač palikę Lietuvą- ir įgytų dar daugiau tikėjimo, kad viskas yra įmanoma!
AČIŪ už tiek įspūdžių, padovanotų per labai trumpą laiką!!!